Mano draugai neduos sumeluoti, bet labiau už viską aš mėgstu keliauti ir valgyti. Ir jeigu apie keliones aš periodiškai pasakoju, tai vat apie maistą rašiau labai senai ir tai yra blogai, nes Vilniuje geros ir dėmesio vertos vietos dygsta lyg grybai po lietaus. Todėl valgyti tikrai yra kur, rašyti yra apie ką ir šiandien aš tai padariau:)
Kas tas Amandus?
Pradėsiu nuo to, jog apie šį restoraną nežinojau nič nieko, kol su draugėmis nenusprendėme išeiti į miestą pavakarieniauti. Viena iš merginų pasiūlė šį, sąlyginai neseniai atsidariusi restoraną, kurio virtuvėje karaliauja pats Deivydas Praspaliauskas! Kas jis toks? Nežinojau iki vakar vakaro.
Šis restoranas įsikūręs pačioje Vilniaus miesto širdyje, Pilies g. Ir nors randasi jis pačioje matomiausioje vietoje, nenustebkite, jeigu surasite ne iš karto. Didelės mirgsiančios iškabos jūsų nevilios. Eidami į šį restoraną orientuokitės į Artagonist viešbutį.
Aš, kaip be galo punktualus žmogus, nepavėlavau ir atvažiavau pati pirma. Turėjau geras 10-15 minučių vizualiai susipažinti su aplinka.
Restoranas labai šiuolaikiškais, stilingas, papuoštas minimalistiškai, tačiau labai skoningai. Išsidėstęs per du aukštus. Pirmas auštas tarsi didelis jaukus prieškambaris , o laiptai į apačią – tarpi portalas, nuleisiantis jus ten, kur gimsta šedevrai. Nenustebkite – ten nėra ryšio. Tad visą save galėsite skirti maisto ragavimui. Absoliučiai viskas šiame restorane leis suprasti, jog tradicinių cepelinų ar picos “Margaritta” jus čia negausite. Atvirai pasakius, man tokios vietos kelia tam tikrą nerimą, nes aš niekada nežinau ko iš jų galima tikėtis. Daugelis supranta ką turiu omenį – neaiškūs produktų deriniai, mikroskopinės porcijos ir… didelės kainos.
Ar degustacinėje vakarienėje galima prisivalgyti?
Mes rezervavome staliuką būtent degustacinei vakarienei, kurios vyksta nuo antradienio iki šeštadienio nuo 19 iki 22 val. Ir kiekvieną mėnesį pasiūlymas vis skirtingas. Visą informaciją galima surasti jų Facebook ir internetiniame puslapyje www.amandus.lt
Staliukas buvo rezervuotas vienos iš draugių vardu. Mane maloniai pasitiko ir nuvedė ten kur reikia. Pasiūlė vandens ir pavaišino taure Moutard šampano. Labai geras šampanas, bet nėra tiek išpopuliarintas, kiek Moet ar Mumm. Toks tarsi “juodasis arkliukas”.
Susirinkus mums visoms laukti tikrai neprireikė, vieną po kito mums pradėjo nešti patiekalus. Kaip ir pridera iš pradžių mums buvo pasiūlyti keli užkandžiai:
- Mėlynųjų bulvių traškučiai su kanapių sėklomis ir avokadų-laimų padažu;
- Spurgos su rūkytu šamu;
- Deganti meilė – toks, mano manymu, lietuviškas patiekalas, kuris kaip pasirodė, atkeliavo iš Danijos. Kodėl gi lietuviškas? Nes pagamintas iš bulvių, o pagardintas kažkuo panašiu į “spirgučius”;
- Dviejų rūšių duonelės,kurios kas be ko kepamos vietoje. Juoda su alumi ir balta, kuri pasirodė visiškai ne balta , o rausva, nes kažkas į ją buvo primaišyta. Absoliučiai nerealaus skonio. Ir prie jos buvo patiektas dar geresnis, nei pati duona, sviestukas. Pirmą kartą aš mačiau sviestą, kuris savo išvaizda labiau priminė putėsius, o gal grietinėlę,o gal desertą? Žodžiu viską, tik ne sviestą. Visa tai mes sukramtėme iki paskutinio kąsnelio.
Visus patiekalus mums atnešdavo jaunas labai malonus vaikinukas. Jautėsi, jog be galo mylintis savo darbą. Jis žinojo visus patiekalų ingredientus, pasakojo apie patiekalų istoriją, kaip kilo idėja suderinti, iš pirmo žvilgsnio, nesuderinamus dalykus. Iš pradžių aš pagalvojau, –” oho, kaip išmuštruoti padavėjai- žino mintinai visus patiekalus. “ Tik po kurio laiko aš supratau, jog šis jaunas vaikinukas yra ne kas kitas, o pats virtuvės šefas. Tai yra šefas, kuris gyvena tuo, ką daro. Kuris pats atneša ir pateikia visą maistą. Ar gi nenuostabu?
Vienos mandros lėkštės keitė kitas mandras lėkštes, vienas kūrinys keitė kitą ir po keturių užkandžių atėjo metas pagrindiniams patiekalams, o jų buvo net trys:
- Burokėliai su ožkų sūriu ir kriaušėmis, anakardžiais ir juodaisiais serbentais;
- Morkų ir imbiero sultinys su keptais vilkešeriais ir bruknėmis. Sriuba, kurią reikėjo maišyti griežtai pagal laikrodžio rodyklę;
- Šernienos nugarinė su briuselio kopūstais ir špinatais.
Po septynių skirtingų patiekalų aš jau vos galėjau nuslėpti pilvūzą po stalu, tačiau tai dar buvo ne pabaiga. Pasak virtuvės genijaus, laikas “pasileisti plaukus dar tik ateina”, tai reiškė, jog dar laukia desertas, o tiksliau tariant desertai;
- Svarainių šerbetas, su slyvų putėsiais ir imbierais;
- Aguonų pyragas su lazdyno riešutų ledais ir moliūgais. Ne ne, pavadinimas vienareikšmiškai netinka! Pavadinimas turėtų skambėti šitaip: ” Nerealiai skanus desertas, kuriame yra aguonų pyragas, kuris nepanašus į aguonų pyragą, su be galo skaniais ledais, papuoštas valgomu vitražiniu stiklu ir ikrais, kurie yra saldus, ir aš fuck’ing nesupratau kaip juos padarė”.
Pabaigai:
Ar verta? Vienareikšmiškai verta!
Po “Džiaugsmo” apie tokio pobūdžio vietas buvo susidariusi prasta nuomonė, tačiau “Amnadus” ją ištaisė.
Degustacinė devynių patiekalų vakarienė kainavo 40 Eur asmeniui. Vanduo neįtrauktas į kainą.
Latest comments